pabaldūnas

pabaldū̃nas, -ė smob. (2) 1. žr. 1 pabalda 1: Jų šūkavimai klaikiai aidėjo ūkanose, o jie patys atrodė kaip koki pabaldūnai, ardą vakaro rimtį V.Myk-Put. Išbudino šitie prakeikti pabaldūnai, begėdiškai dainuodami ir triukšmaudami rš. 2. Vkš žr. 1 pabalda 3: Povilas iš savo kambarėlio girdėjo, kaip tėvas skundėsi motinai, vadino Povilą vėjavaikiu, gatvių pabaldūnu rš. Tam svieto pabaldū̃nui namai, saviškiai visai nerūpi Rs. Ko čia landžioji, pabaldū̃ne, ar darbo namie neturi?! Sv.